diferencijuotasis mokymas

diferencijuotasis mokymas statusas T sritis švietimas apibrėžtis Mokymo sistema, kai mokiniai suskirstomi vienalytėmis grupėmis pagal gabumus, pažangumo laipsnį arba pagal polinkius ir interesus atskirose mokyklose (arba toje pačioje mokykloje ar klasėje) siekiant plėtoti jų individualybės galias. Diferencijuotasis mokymas vyko jau XVIII a. Vokietijoje. JAV XX a. sukurtos įvairios diferencijuoto mokymo formos: 1) Manheimo mokyklinė sistema (J. A. Zikingeris), kurios esmė – atskiros klasės stipriems bei gabiems ir silpniems mokiniams; 2) Daltono planas (H. Parkherst), pagal kurį mokiniai kas savaitę savarankiškai mokosi atskirose patalpose, pasirinkę jų polinkius atitinkančią vieną iš trijų programų (pradinę, pagrindinę, išplėstinę); tokios programos parengiamos ne tik savaitei, bet ir mėnesiui, metams; 3) atskirų mokymo dalykų pasirinkimas pagal poreikius (JAV, kai kuriose Vokietijos mokyklose); 4) Jenos planas (P. Petersenas), pagal kurį mokoma individualiai grupėmis (individualizuotas mokymas). Lietuvoje mokymas diferencijuojamas skirstant mokinius į atskiras mokyklas pagal specialiuosius sugebėjimus (meno, sporto ir kt.), mokyklose pagal pažangumą, mokslumą, pagal mokomųjų dalykų profilio pasirinkimą bei atskirų dalykų sustiprintą mokymą. Diferencijuotojo mokymo pedagogiką sukūrė J. Laužikas ir L. Siaučiukėnienė. kilmė lot. differentiatio – atskyrimas